Padėkite kurti svetainę ir pasidalykite straipsniu su draugais!
Pagalba, kodėl mano bijūnai nežydi? Pomėgiai sodininkai to klausia savęs vėl ir vėl. Šiame straipsnyje pateikiami praktiniai atsakymai. Jis aprašo visas galimas bijūnų gedimų priežastis ir pateikia naudingų patarimų.
bijūnų
Žydintys bijūnai yra vienas didžiausių sodo atrakcionų vasaros pradžioje. Kuo senesni augalai, tuo vešlesni bus žiedai. Bet ką daryti, jei to visai neįvyks? Kodėl bijūnai žydi ne taip, kaip norisi?
Svarbu: Bijūnai yra jautresni nei kiti augalai. Nuo vietos iki sodinimo iki priežiūros kiekviena detalė turi būti teisinga, antraip kyla „pliko“ žvilgsnio pavojus.
vieta
Bijūnai gali nežydėti, nes vieta tam tikru būdu netinkama. Čia pateikiama pagrindinių klausimų apžvalga.
- a) Pernelyg šešėlinė vieta?
- b) Substratas per šlapias ar per sausas?
- c) Per daug suspausta dirva?
- d) Konkurencija iš kitų augalų?
Į a): Bijūnams reikia pilnos saulės. Jei jų per daug pavėsyje, augalai nesugeba įkvėpti sodininko mėgėjo gražia gėle.
Į b): Pagrindas neturi būti nei per drėgnas, nei per sausas. Bijūnai linkę geriau sugyventi su gana sausa žeme. Taip yra todėl, kad gamtoje jie kartais auga uolėtoje žemėje.
Patarimas: Norint sukurti kuo natūralesnes sąlygas bijūnams savo namų sode, į substratą patartina įberti smėlio, kalkių, žvyro ir/ar smulkių žvyro gabalėlių. Tai taip pat daro dirvą pralaidesnę, o tai labai svarbu, kaip pabrėžiama kitame punkte.
Į c): Laidus dirvožemis yra vienas iš lemiamų kriterijų. Jei podirvis sutankintas, vanduo gali nutekėti tik lėtai ir prastai. Bijūnai visiškai nesusidoroja su užmirkimu - greitai nukenčia nuo grybelio, prižiūri ir atsisako formuoti žiedus.
Patarimas: Jei norite, kad bijūnai puikiai žydėtų, turite pasirūpinti, kad dirvožemis būtų gerai nusausintas. Smėlio paviršiai yra idealūs. Kitu atveju riebią, priemolio sodinimo duobę bijūnams reikėtų suploninti patiems, įberiant smėlio ir/ar žvyro.
Iki d): Bijūnai, augantys šalia besidriekiančių krūmų ar po aukštais medžiais, prastai arba visai nežydi. Jie netoleruoja tokios „konkurencijos“ dėl geriausios šviesos, maistinių medžiagų ir pan.
Patarimas: Kiekvienas, pastebėjęs, kad jų pačių bijūnai kovoja su konkuruojančiais augalais, turėtų juos persodinti į tinkamą vietą rugsėjo pradžioje.
Tačiau sklando gandas, kad jautrių nereikėtų persodinti. Sakoma, kad jie nežydi metų metus arba visai žūva. Tokio scenarijaus negalima visiškai atmesti. Tačiau kai kurie mėgėjai sodininkai pranešė, kad jų bijūnai netrukus vėl pražysta po persodinimo.
Pastebėti: Nepaisant to, bijūnus reikėtų persodinti tik kritiniais atvejais. Iš esmės tiesa, kad jų požiūris į perkėlimą yra gana neigiamas.
Patarimas: Kiekvienas, kuris yra priverstas persodinti bijūnus metų viduryje (pvz., dėl persikraustymo), šalindamas gražuoles turėtų nupjauti kuo daugiau žemės rutulių. Tada įdėkite bijūnus į naują vietą taip pat giliai, kaip ir į senąją, ir gerai laistykite.
Esant galimybei, šia proga tikslinga bijūnus padalinti, nes: Dvi ar trys mažesnės dalys geriau auga nepažįstamoje veiklos vietoje ir dygsta gausiau nei didelis poskiepis.
Apibendrinant, pagrindinės vietos savybės:
- pilna saulė, o ne šešėlis
- Pagrindas veikiau sausas (smėlis, žvyras ir pan.), o ne šlapias
- pralaidus gruntas vietoj sutankinto podirvio
- Laisvė vietoj konkurencijos
augalas
Daugiamečių bijūnų stori, mėsingi šaknų svogūnėliai, kaip sakoma populiariame posakyje, „nori girdėti varpelių skambėjimą“. Pastarasis norėtų pasakyti, kad augalo šaknys gali būti tik po žeme.
Patarimas: Nesodinkite bijūnų giliau nei du ar trys centimetrai. Geriausias būdas patikrinti aukštį yra pirštų galiukais. Tik krūminiai bijūnai turi būti nuo penkių iki dešimties centimetrų žemiau žemės su jų skiepijimo vieta.
Faktas yra tas, kad per giliai pasodinti bijūnai nežydės. Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių problemos priežasčių. Jei bijūnas tikrai per žemas, ateinantį rudenį pakelkite taip.
1 žingsnis: Padėkite kasimo šakutę po šaknimi šiek tiek atstumu nuo bijūno.
2 žingsnis: Šiek tiek pastumkite poskiepį (iki idealaus aukščio).
Be aukščio, svarbų vaidmenį atlieka ir tinkamas sodinimo laikas. Jei bijūnai sodinami per vėlai, jie dažnai nežydi. Jei bijūnų nepasodinsite iki pavasario, neturėtumėte tikėtis, kad jie visiškai sužydės iki gegužės ar birželio mėn. Pirmiausia augalai turi tinkamai įsišaknyti ir įkrauti baterijas. Jei viskas gerai, jie žydi kitais metais.
Patarimas: Bijūnus geriausia sodinti nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pabaigos. Tada bijūnai yra žiemos miego režime. Jie išsilaiko be lapijos ir auga naujoje vietoje vėsiais mėnesiais.
priežiūra
Priežiūros klaidos taip pat gali būti bijūnų nežydėjimo priežastis:
- a) genėti per anksti
- b) per daug genėjimo (krūmų bijūnai)
- c) nešalinamos nudžiūvusios gėlės
- d) pertręšimas azotu
- e) maistinių medžiagų trūkumas
- f) per didelis sausumas
- G) per daug drėgmės/šlapumo
- H) Šalčio žala (žiema)
Į a): Bijūnų genėti negalima anksčiau nei spalio pabaigoje/lapkričio pradžioje. Tada pašalinkite visas antžemines dalis maždaug per rankos plotį virš žemės. Jei pradėsite anksčiau, bus sutrikdyta augalų „vidinė pusiausvyra“, todėl kitais metais jie gali nežydėti.
Į b): Kalbant apie krūminius bijūnus, ypač reikia pasirūpinti, kad nukirptumėte tik išblukusius. Jei pašalinsite naują pumpurų sodinimą, ateinančiais metais taip pat nebus žydėjimo. Todėl čia reikalingas tikslus ir dėmesingas požiūris.
Patarimas: Retinti pjūvį (po žydėjimo) rekomenduojama tik tuo atveju, jei bijūnai auga per vešliai. Tačiau tokiu atveju reikėtų pašalinti tik kelis ilgus ūglius, kad liktų pakankamai žiedų.
Į c): Kad ir kaip reikia būti atsargiems, kad per daug nepašalintumėte, lygiai taip pat svarbu kuo greičiau atsikratyti išblukusių žiedų. Priešingu atveju augalas paaukos per daug energijos sėklų formavimui, todėl naujaisiais metais niekas nežydės.
Iki d): Bijūnas išaugo daug žalių lapų, bet trūksta žiedų (arba žiedai labai silpni)? Tai gali būti dėl per didelio tręšimo azotu. Per didelis jo kiekis kenkia augalams, nes medžiaga skatina (per daug) greitą augimą ir minkštus bei nestabilius lapus.
Pasėkmės: Bijūnams trūksta jėgų vystyti stiprinamąjį audinį. Be to, per didelis azoto kiekis skatina užsikrėtimą mikrobais ar parazitais.
Patarimas: Azotas išeikvoja fosforą ir kalį, bijūnams žydėti reikia dviejų elementų. Jei naudojate daug azoto turinčias trąšas, turėtumėte apsvarstyti galimybę pridėti trąšų su fosforu ir kaliu. Atitinkamai reikėtų sumažinti azoto turinčių trąšų dozę.
Į e): Dėl to, kad bijūnai nebežydi, gali būti, kad maistinių medžiagų trūkumas arba netinkamas tiekimas.
Dėmesio:
Daugelyje internetinių pranešimų rekomenduojama naudoti kompostą kaip bijūnų trąšas. Tačiau tai nepatartina, nes komposte dažnai būna piktžolių sėklų. Dabar tarp storų bijūnų šaknų augančias piktžoles vargu ar pavyks pašalinti nepažeidžiant tų pačių šaknų. Jau nekalbant apie tai, kad naudojant kompostą su bijūnais skatinamas grybų priepuolis, kurio suvaldyti sunku (kompostas yra nuostabus su kitais augalais!).
Patarimas: Tręšti vieną kartą kovo mėnesį ir vieną kartą po žydėjimo birželio viduryje. Geriausia naudoti organines trąšas ir vadovautis instrukcijomis ant pakuotės. Atsargiai dirbkite su priemone maža rankos letena arba kasimo šakute, kad nepažeistumėte šaknų.
Į f): Esant dideliam karščiui, sausumas gali tapti per didelis. Tada jūs turite laistyti bijūnus. Priešingu atveju gėlė gali sugesti.
Pastebėti: Iš esmės bijūnai yra gana nereiklūs vandens tiekimui. Vandens jiems prireikė tik per labai užsitęsusią karščio bangą, trunkančią savaites (atpažįstama iš suglebusių lapų).
Traukinys): Nors vyresnėms kartoms reikia mažai vandens, naujai pasodinti bijūnai yra gana ištroškę. Jei lapai suglebsta, stipriai gurkšnokite juos iš laistytuvo, to užteks.
Svarbu: Per daug drėgmės bijūnams nėra gerai. Tai sukelia grybelių ataką ir neleidžia žydėti.
Iki h): Dėl šalčio žalos taip pat gali trūkti gėlių. Jei bijūnus sodinsite tik vėlyvą rudenį, o žiemą neapsaugosite, gali atsirasti nepageidaujamas atvejis.
Patarimas: Šaknų srityje augalus geriausia apdengti šepečiu.
Dėmesio:
Po paskutinių šalnų vasario/kovo mėnesiais vėl reikėtų nuimti žieminę apsaugą. Jei lauksite per ilgai, pumpurai per giliai gulės po šviesa ir nežydės.
Ligos
ligų ar kenkėjų
Jei bijūnai serga liga arba juos užpuola kenkėjai, mažai tikėtina, kad jie žydės.
Tipiška liga:
pilkas pelėsis. Jis atsiranda pavasarį, kai oras yra drėgnas, ir dažnai kolonizuoja žiedpumpurius bei lapus. Pastarieji vėliau išdžiūsta ir nukrenta. Pilkojo pelėsio užkrėtimą galima atpažinti ant rusvos iki juodos spalvos augalo dalių.
Tipiški kenkėjai:
nematodai. Mažytės būtybės „nori“ neleisti augalui žydėti. Pagelsvę ir pakraščiuose išdžiūvę lapai rodo užkrėtimą.
Kiti
- Per metus bijūnai suformuoja didelius gumulėlius
- deja, ilgi stiebai neatlaiko stipraus lietaus ir vėjo – apvirsta
- todėl augalai ilgisi atramos – tinkamų daugiamečių laikiklių galima įsigyti ūkinių prekių parduotuvėse ir pan
- kai kurios bijūnų veislės pirmą kartą žydi ilgiau nei kitos
- daugelio sodininkų mėgėjų patirtis rodo, kad baltiesiems bijūnams reikia daugiau laiko – todėl kartais tereikia apsišarvuoti kantrybe